Gamtos glėbyje: ten, kur prasideda tikrosios pamokos

Rudens popietė. Šaltokas vėjas šukuoja medžių šakas, o pamiškėje – būrelis vaikų. Jie ne šiaip vaikšto ar žaidžia – jie tyrinėja. Vienas berniukas, susigūžęs prie samanų kupsto, atsargiai apžiūrinėja vorą, rezgantį tinklą. Mergaitė netoliese piešia į bloknotą keistai išsišakojusį medį. Kiti vaikai renka kankorėžius, lapus, akmenis – visa, kas jiems atrodo įdomu. Mokytojas – jei jį taip galima pavadinti – stovi nuošaliau. Jis nesako, ką daryti. Jis tik stebi ir kartais paklausia: „O kaip manai, kodėl taip yra?”

Neformalus ugdymas gamtoje – tai ne tik būdas pabėgti nuo mokyklos suolo. Tai visai kitokia filosofija, kitoks požiūris į mokymąsi. Čia nėra griežtų programų, čia nėra „teisingų” ar „neteisingų” atsakymų. Čia yra patirtis, atradimas, nuostaba ir smalsumas.

Gamta – tobula mokytoja. Ji nevertina, neteisia, bet visada atlygina už atidumą. Ji sudėtinga, bet kartu ir neįtikėtinai aiški. Ji moko ne žodžiais, o patirtimi. Ir būtent todėl neformalus ugdymas gamtoje tampa tokia vertinga alternatyva tradiciniam švietimui.

Kodėl vaikai klesti gamtoje: instinktų pažadinimas

Ar kada nors stebėjote vaiką, kuris klasėje niekaip negali nusėdėti vietoje, o išėjęs į mišką staiga tampa susikaupusiu gamtos tyrinėtoju? Tai ne atsitiktinumas. Evoliucijos požiūriu, mes esame sukurti judėti, tyrinėti, prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Mūsų smegenys išsivystė natūralioje aplinkoje, kur kiekviena diena buvo kupina naujų iššūkių ir atradimų.

Šiuolaikinė mokykla, deja, dažnai prieštarauja šiems prigimtiniams instinktams. Vaikai priversti sėdėti ramiai, mokytis abstrakčių dalykų, kurie jiems atrodo atitrūkę nuo realybės. Nenuostabu, kad daugeliui tai tampa kankyne.

Tuo tarpu gamtoje viskas kitaip. Čia vaikai gali sekti savo smalsumą, judėti savo tempu, atrasti tai, kas jiems iš tiesų įdomu. Jie tampa aktyviais dalyviais, o ne pasyviais informacijos gavėjais.

„Mano sūnus Matas mokykloje buvo laikomas probleminiu vaiku – nuolat kalbėdavo, trukdydavo kitiems, negalėdavo susikaupti,” – pasakoja Jolanta, dviejų vaikų mama. „Bet kai pradėjome lankyti ‘Miško mokyklėlės’ būrelį, viskas pasikeitė. Gamtoje jis tapo lyderiu – rodė kitiems, ką rado, padėdavo mažesniems vaikams, sugalvodavo veiklų. Mokytojai negalėjo patikėti, kai papasakojau.”

Tai nėra vien tik anekdotinis atvejis. Tyrimai rodo, kad laikas, praleistas gamtoje, mažina streso lygį, gerina koncentraciją, skatina kūrybiškumą ir problemų sprendimo įgūdžius. Gamta suteikia erdvės visiems pojūčiams – čia vaikai ne tik mato ir girdi, bet ir liečia, užuodžia, jaučia.

Talentų žemėlapis: kaip atrasti tai, kas tikrai svarbu

Prisimenu Saulių – dešimtmetį berniuką, kuris atėjo į mūsų gamtos būrelį tylus ir užsidaręs. Mokykloje jis buvo vidutiniokas, nieko ypatingo. Bet vieną dieną, kai statėme slėptuves miške, Saulius nustebino visus. Jo sukurta slėptuvė buvo ne tik tvirčiausia, bet ir išradingiausia – su keliais aukštais, „langais” ir net primityviu lietaus surinkimo mechanizmu.

„Iš kur tu išmokai taip statyti?” – paklausiau jo.

„Nežinau… Tiesiog matau, kaip viskas turi būti sudėliota,” – atsakė jis, gūžtelėdamas pečiais.

Vėliau sužinojau, kad Saulius namuose nuolat konstruodavo įvairius dalykus iš Lego, pagaliukų, kartono – visko, ką rasdavo. Bet mokykloje niekas to nepastebėjo, nes ten nebuvo erdvės šiam talentui pasireikšti.

Neformalus ugdymas gamtoje suteikia vaikams galimybę išbandyti save įvairiausiose srityse:

– Gamtos mokslai – augalų ir gyvūnų stebėjimas, ekosistemų tyrinėjimas
– Inžinerija – slėptuvių, tiltų, užtvankų statymas
– Menai – piešimas gamtoje, land art kūrimas, fotografija
– Socialiniai įgūdžiai – bendradarbiavimas sprendžiant problemas, lyderystė
– Išgyvenimo įgūdžiai – orientavimasis, maisto paieška, ugnies įkūrimas (prižiūrint suaugusiems)

Skirtingai nei formalioje aplinkoje, čia nėra „geresnių” ar „blogesnių” sričių. Vaikas, kuris puikiai orientuojasi miške, yra lygiai toks pat vertinamas kaip tas, kuris gražiai piešia ar sugeba suorganizuoti kitus bendrai veiklai.

Metų laikai kaip mokytojai: skirtingos pamokos skirtingu metu

Prisimenu, kaip kartą žiemą, kai temperatūra nukrito iki -15°C, tėvai suabejojo, ar verta vesti vaikus į gamtos būrelį. „Jie sušals, susirgs,” – sakė jie. Bet tie, kurie ryžosi ateiti, patyrė nepamirštamą nuotykį.

Tą dieną vaikai ne tik išmoko, kaip tinkamai apsirengti šaltyje, bet ir stebėjo, kaip keičiasi vanduo, kai jį išpila į sniegą, tyrinėjo gyvūnų pėdsakus (kurių žiemą matyti geriausiai), bandė įžiebti ugnį sudėtingomis sąlygomis. Jie grįžo namo pavargę, bet laimingi, su raudonais skruostais ir galybe istorijų.

Kiekvienas metų laikas gamtoje siūlo skirtingas pamokas:

Pavasaris – atgimimas, augimas, pokyčiai. Vaikai stebi, kaip iš po sniego pasirodo pirmieji augalai, kaip grįžta paukščiai, kaip viskas pamažu atgyja. Tai puikus metas kalbėti apie gyvenimo ciklus, apie kantrybę, apie tai, kaip iš mažo daigelio išauga didelis augalas.

Vasara – gausa, energija, žydėjimas. Šiltuoju metų laiku galima ilgiau būti gamtoje, maudytis, tyrinėti vandens gyvūnus ir augalus, mokytis plaukti, irkluoti, statyti didesnius statinius.

Ruduo – derlius, pokyčiai, pasiruošimas. Rudenį vaikai renka gamtos gėrybes, stebi, kaip keičiasi lapų spalvos, mokosi atpažinti grybus (nors ragauti, žinoma, leidžiama tik gerai žinomus ir tik prižiūrint specialistui), ruošia „atsargas” žiemai.

Žiema – ramybė, išgyvenimas, prisitaikymas. Žiemą mokomasi, kaip išlikti šiltais, kaip skaityti pėdsakus sniege, kaip padėti gyvūnams išgyventi šaltąjį sezoną.

Ši natūrali kaita suteikia vaikams supratimą apie cikliškumą, apie tai, kad viskas keičiasi, bet kartu ir sugrįžta. Tai svarbi gyvenimo pamoka, kurios neišmoksi iš vadovėlių. Išsamesnę informaciją apie įvairius būrelius galite rasti čia,

Rizikos kultūra: kodėl saugumas nėra viskas

„Atsargiai, nelieski! Nelipk ten! Neik toli!” – šiuos žodžius vaikai girdi nuolat. Suprantama – tėvai nori apsaugoti savo atžalas. Bet ar pagalvojame, kokią žinutę taip siunčiame? Mes sakome: pasaulis yra pavojingas, tu esi silpnas, tu negali pasitikėti savimi.

Neformalus ugdymas gamtoje siūlo kitokį požiūrį – kontroliuojamos rizikos kultūrą. Čia vaikai mokosi įvertinti pavojų, priimti sprendimus, pasitikėti savo jėgomis. Jie lipa į medžius (iki saugaus aukščio), pereina per upelius ant rąstų, naudojasi įrankiais (atitinkančiais jų amžių).

„Kai pirmą kartą pamačiau, kad mano šešiametė dukra būrelyje mokoma naudotis tikru peiliuku, beveik panikavau,” – prisipažįsta Tomas, Emilijos tėtis. „Bet paskui supratau – ji buvo atidžiai prižiūrima, jai buvo aiškiai parodyta, kaip saugiai jį laikyti. Ir žinote ką? Ji tapo atsargesnė, atsakingesnė. Dabar ji ne tik moka saugiai naudotis įrankiais, bet ir supranta, kad pasitikiu jos gebėjimais.”

Tyrimai rodo, kad vaikai, kuriems leidžiama patirti kontroliuojamą riziką, tampa atsargesni ir geriau įvertina pavojų nei tie, kurie buvo pernelyg saugomi. Jie taip pat turi geresnę savigarbą ir pasitikėjimą savimi.

Žinoma, tai nereiškia, kad vaikai paliekami be priežiūros ar skatinami elgtis neatsargiai. Priešingai – jie mokomi atpažinti tikrą pavojų, įvertinti savo gebėjimus ir priimti atsakingus sprendimus.

Technologijos ir gamta: ne priešai, o partneriai

Dažnai girdime, kad šiuolaikiniai vaikai „prilipę prie ekranų” ir nebemoka būti gamtoje. Bet ar tikrai technologijos ir gamta turi būti priešingybės?

Mano patirtis rodo, kad jos gali puikiai papildyti viena kitą. Pavyzdžiui, išmaniųjų telefonų programėlės, padedančios atpažinti augalus ar gyvūnus, gali paskatinti vaikus labiau domėtis aplinka. Skaitmeninės kameros leidžia fiksuoti atradimus ir dalintis jais su kitais. GPS įrenginiai padeda mokytis orientavimosi.

„Mūsų būrelyje turime taisyklę – telefonai lieka kuprinėse, išskyrus specialias veiklas,” – pasakoja gamtos būrelio vadovė Eglė. „Bet kartą per mėnesį rengiame ‘technologijų dieną’, kai vaikai gali naudoti išmaniuosius įrenginius gamtos tyrinėjimui. Jie fotografuoja vabzdžius, kuria trumpus filmus apie savo atradimus, naudoja programėles, padedančias atpažinti paukščių balsus. Tai suteikia jiems naują perspektyvą.”

Svarbu ne drausti technologijas, o mokyti vaikus jomis naudotis prasmingai. Juk šiuolaikiniame pasaulyje skaitmeniniai įgūdžiai yra tokie pat svarbūs kaip ir gebėjimas orientuotis miške.

Keletas idėjų, kaip sujungti technologijas ir gamtą:

1. Sukurkite „skaitmeninį herbaryje” – fotografuokite augalus, o namuose kartu ieškokite informacijos apie juos.
2. Įrašykite gamtos garsus ir sukurkite „miško simfoniją”.
3. Naudokite programėles, padedančias atpažinti žvaigždynus, ir surenkite naktinius stebėjimus.
4. Kurkite trumpus dokumentinius filmus apie jūsų tyrinėjamus gamtos kampelius.

Šeimos įsitraukimas: kai tėvai tampa mokiniais

„Mama, ar žinai, kad šį grybą galima naudoti kaip kempinę? Tik nevalgyti, jis nuodingas!” – šešiametis Lukas aiškina savo mamai, rodydamas į pintį. Jo akys spindi iš susijaudinimo – jis žino kažką, ko nežino suaugusieji!

Vienas gražiausių neformalaus ugdymo gamtoje aspektų yra tai, kad jis gali tapti viso šeimos gyvenimo dalimi. Vaikai, grįžę iš būrelių, dalijasi savo atradimais, moko tėvus, kviečia juos į savo naujai atrastus pasaulius.

„Mūsų šeimos savaitgaliai visiškai pasikeitė nuo tada, kai Marija pradėjo lankyti gamtos būrelį,” – pasakoja Kristina, dviejų vaikų mama. „Anksčiau eidavome į prekybos centrus ar žaidimų kambarius. Dabar keliaujame į mišką, prie upės, į pelkę. Marija tampa mūsų gide – rodo, ką išmoko, pasakoja apie augalus ir gyvūnus. Net mūsų paauglys sūnus, kuris anksčiau nenorėdavo eiti niekur su šeima, dabar prisijungia prie šių išvykų.”

Kaip tėvai gali palaikyti vaikų mokymąsi gamtoje:

– Skirkite laiko reguliarioms išvykoms į gamtą – ne tik vasarą, bet visus metus
– Leiskite vaikui būti ekspertu – klausykite jo paaiškinimų, rodykite susidomėjimą
– Įsigykite paprastų priemonių gamtos tyrinėjimui – padidinamąjį stiklą, žiūronus, atlasus
– Patys rodykite pavyzdį – domėkitės, klausinėkite, stebėkitės
– Prisijunkite prie bendruomenės – ieškokite šeimų, kurios taip pat domisi gamta, organizuokite bendras išvykas

Neformalus ugdymas gamtoje gali tapti tiltu, jungiančiu skirtingas kartas. Seneliai dažnai turi vertingų žinių apie gamtą, tradicijas, amatus – jie gali tapti puikiais mokytojais tiek vaikams, tiek tėvams.

Miško takais į ateitį: ko iš tiesų išmokstame gamtoje

Saulėlydis virš ežero. Grupelė vaikų sėdi ant kranto ir tyliai stebi, kaip keičiasi dangaus spalvos. Jie pavargę po dienos, pilnos nuotykių – statė plaustą, mokėsi irkluoti, tyrinėjo pakrantės augmeniją. Bet jų veiduose – ne nuovargis, o ramybė ir pasitenkinimas.

Ką šie vaikai išsinešė iš šios dienos? Ar tik žinias apie vandens augalus ir paukščius? Ne, jie išmoko kur kas daugiau.

Jie išmoko kantrybės – laukdami, kol pasirodys bebras, kurio pėdsakus rado pakrantėje. Išmoko bendradarbiavimo – statydami plaustą, kuris išlaikytų juos visus. Išmoko atkaklumo – bandydami įžiebti ugnį, nors pirmieji bandymai nepavyko. Išmoko stebėti ir pastebėti – atpažindami paukščių balsus ir sekdami vabzdžių judėjimą. Išmoko pasitikėti savimi – įveikdami baimę bristi į gilesnį vandenį.

Šie įgūdžiai – kantrybė, bendradarbiavimas, atkaklumas, pastabumas, pasitikėjimas savimi – yra būtent tie, kurių reikės ateities pasaulyje. Pasaulyje, kuriame technologijos keičiasi greičiau nei spėjame prie jų priprasti. Pasaulyje, kuriame kūrybiškumas ir gebėjimas prisitaikyti taps svarbesni nei gebėjimas įsiminti faktus.

Neformalus ugdymas gamtoje ruošia vaikus ne konkrečioms profesijoms (kas gali žinoti, kokios profesijos bus aktualios po 20 metų?), bet gyvenimui. Jis moko juos mylėti mokymąsi, nebijoti klysti, ieškoti sprendimų, bendradarbiauti ir, svarbiausia, pažinti save – savo stiprybes, pomėgius, talentus.

Ir galbūt svarbiausia pamoka, kurią vaikai išmoksta gamtoje – pagarba. Pagarba gamtai, kitiems žmonėms ir sau patiems. Jie supranta, kad yra ne gamtos valdovai, o jos dalis. Jie mato, kaip viskas susiję, kaip kiekvienas veiksmas turi pasekmes.

Taigi, kai kitą kartą pamatysite vaiką, brendantį per balą ar lipantį į medį, nepulkite drausti. Galbūt tuo metu vyksta pati svarbiausia pamoka – pamoka apie pasaulį ir apie save. Juo labiau, kad yra gerųjų pavyzdžių. Apie vieną jų, galite paskaityti straipsnyje.