Daugelis žmonių nuo pat mažens žino, kad pasaulyje egzistuoja kalnas, kurio viršūnė pasiekia dangų ir gerokai lenkia visus kitus Žemės milžinus. Tai vieta, kurią gaubia legendos, baimė ir neįtikėtinas žmogaus ryžtas. Nors dažnai manoma, kad visi žino, kur tiksliai jis randasi, retai kas susimąsto apie geografinius, geologinius bei kultūrinius šio objekto ypatumus. Tai ne tik aukščiausias taškas virš jūros lygio, bet ir simbolis, reprezentuojantis gamtos didybę bei žmogaus ambicijų ribas. Šis milžiniškas kalnas, žinomas kaip Everestas, kasmet pritraukia šimtus drąsuolių, pasiryžusių rizikuoti gyvybe dėl vienintelio tikslo – stovėti pasaulio stogo viršūnėje.
Geografinė vieta ir paslaptingas pavadinimas
Everestas stūkso Azijos žemyne, tiksliau – Himalajų kalnų grandinėje, tikslioje sienoje tarp dviejų šalių: Nepalo ir Kinijos (Tibeto autonominio regiono). Geografiškai jis yra Mahalangur Himal kalnų grandinės dalis. Ši vieta yra viena iš atšiauriausių ir sudėtingiausių vietų visoje planetoje, kurioje susiduria tektoninės plokštės, nuolat formuojančios ir keičiančios kalnų paviršių.
Pats pavadinimas „Everestas“ kilo ne iš vietinių gyventojų kalbos, o iš britų kolonijinės administracijos. Kalnas buvo pavadintas sero Džordžo Everesto, buvusio Indijos geodezijos tarnybos vadovo, garbei. Tačiau šis pavadinimas yra palyginti naujas. Vietiniai gyventojai šį kalną gerbė ir vadino jau šimtmečiais:
- Tibeto gyventojai jį vadina Chomolungma, kas reiškia „Visatos motina“.
- Nepalo gyventojai jį vadina Sagarmatha, išvertus iš sanskrito kalbos tai reiškia „Dangaus kaktą“ arba „Visatos deivę“.
Šie pavadinimai puikiai atspindi vietinių tautų pagarbą ir baimę, kurią šis milžinas kėlė jiems tūkstantmečius. Vakarų pasauliui šis kalnas tapo žinomas tik XIX amžiaus viduryje, kai buvo atlikti tikslūs geodeziniai matavimai, nustatę, jog tai – aukščiausias Žemės taškas.
Kuo Everestas toks ypatingas?
Everesto unikalumas slypi ne tik jo aukštyje. Tai sudėtinga ekosistema, geologinis stebuklas ir nuolatinis iššūkis fiziologijai. Aukščio matavimai rodo, kad kalno viršūnė yra 8848,86 metrų virš jūros lygio. Tačiau šis skaičius nėra pastovus – dėl tektoninių plokščių judėjimo kalnas lėtai, bet užtikrintai kyla, nors jį taip pat veikia erozija.
Ekstremalios oro sąlygos
Aukštai virš jūros lygio, vadinamojoje „mirties zonoje“, sąlygos tampa netinkamos žmogaus gyvybei. Everestas yra viršutinėje troposferos dalyje, todėl čia nuolat pučia uraganiniai vėjai, kurių greitis gali viršyti 200 kilometrų per valandą. Temperatūra čia retai kada pakyla aukščiau nulio, o šalčiausiomis naktimis gali nukristi iki -60 laipsnių Celsijaus. Dėl šių priežasčių kopimas į viršūnę yra ne tik fizinė ištvermės treniruotė, bet ir kova su nuolatiniu hipotermijos bei nušalimų pavojumi.
Mirties zona ir kvėpavimas
Vienas didžiausių iššūkių alpinistams yra deguonies trūkumas. Virš 8000 metrų ribos atmosferos slėgis yra toks žemas, kad deguonies kiekis ore sudaro tik apie trečdalį to, ką mes kvėpuojame jūros lygyje. Tai sukelia hipoksiją – būseną, kai organizmo ląstelės negauna pakankamai deguonies, o tai veda prie protinių gebėjimų sutrikimo, fizinio išsekimo ir dažnai – mirties. Dauguma alpinistų čia privalo naudoti papildomą deguonį iš balionų, tačiau net ir su juo organizmas labai greitai sensta ir silpsta.
Geologinė evoliucija
Everestas nėra statiška struktūra. Prieš maždaug 50 milijonų metų Indijos tektoninė plokštė susidūrė su Eurazijos plokšte. Šis milžiniškas susidūrimas, kuris tęsiasi iki šiol, iškėlė Himalajų kalnus į neįtikėtiną aukštį. Įdomu tai, kad Everesto viršūnėje randamos jūrinės kalkakmenio uolienos su suakmenėjusiais jūros gyvūnų fosilijomis. Tai yra nenuginčijamas įrodymas, jog prieš milijonus metų ši dabar aukščiausia vieta planetoje buvo giliai po vandeniu, senovės Tetijos vandenyno dugne.
Alpinizmo istorija ir kultūrinė reikšmė
Pirmasis sėkmingas įkopimas į Everestą įvyko 1953 metų gegužės 29 dieną. Tai padarė naujazelandietis Edmundas Hillaris ir šerpas Tenzingas Norgay. Šis įvykis tapo pasauline sensacija, parodžiusia, kad žmogus, pasitelkęs šiuolaikinę techniką ir neįtikėtiną valią, gali nugalėti gamtos stichiją. Nuo to laiko Everestas tapo alpinistų „Meka“.
Tačiau kopimas į Everestą taip pat turi tamsiąją pusę. Nuo pirmųjų ekspedicijų šimtai alpinistų čia rado savo amžinąjį poilsį. Dėl ekstremalių sąlygų parnešti žuvusiųjų kūnus iš aukštybių yra beveik neįmanoma arba itin pavojinga, todėl daugelis jų lieka kalne ir tarnauja kaip šiurpus orientyras kitiems kopėjams. Tai kelia daugybę etinių klausimų apie komercinį alpinizmą ir tai, kiek verta rizikuoti dėl tikslo pasiekti viršūnę.
Vietinėms šerpų tautoms Everestui nėra tiesiog „objektas“. Jie kalną vadina šventu, o prieš pradedant bet kokią ekspediciją, atliekamos Puja ceremonijos, kurių metu prašoma kalno dievybių apsaugos ir leidimo kopti. Šerpų indėlis į alpinizmą yra neįkainojamas – be jų žinių, fizinės ištvermės ir sugebėjimo orientuotis kalnuose, dauguma ekspedicijų net nebūtų pradėtos.
Dažniausiai užduodami klausimai apie Everestą
Ar Everestas visada buvo aukščiausias kalnas pasaulyje?
Geologiniu požiūriu, Everestas nėra pats seniausias kalnas, tačiau jis yra aukščiausias virš jūros lygio. Žemės istorijoje buvo laikotarpių, kai kiti kalnai buvo aukštesni, tačiau šiuo metu Everestas išlaiko lyderio poziciją. Svarbu paminėti, kad jei matuosime nuo Žemės centro, aukščiausias kalnas yra Čimboraso Ekvadore, o jei nuo pagrindo iki viršūnės, aukščiausias yra Mauna Kea Havajuose, kurio didžioji dalis yra po vandeniu.
Kiek laiko užtrunka įkopti į Everesto viršūnę?
Vidutinė ekspedicija trunka apie du mėnesius. Didžioji šio laiko dalis skiriama aklimatizacijai – organizmo pratinimui prie vis mažėjančio deguonies kiekio. Alpinistai kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn, kad kūnas prisitaikytų, kol galiausiai pasiryžta finaliniam šturmui, kuris pats savaime trunka kelias dienas nuo paskutinės stovyklos.
Kokia yra pagrindinė mirties priežastis Evereste?
Dažniausios mirties priežastys yra susijusios su aukščiu: ūmi kalnų liga, plaučių ar smegenų edema, hipotermija, deguonies trūkumas, taip pat nelaimingi atsitikimai, tokie kaip griūtys, kritimai ar plyšiai ledynuose. „Mirties zona“ yra itin pavojinga, nes bet kokia klaida, kurią jūros lygyje būtų lengva ištaisyti, čia tampa lemtinga.
Ar kiekvienas, turintis pakankamai pinigų, gali įkopti į Everestą?
Šiuo metu egzistuoja komercinės ekspedicijos, kurios leidžia fiziškai stipriems, bet ne profesionaliems alpinistams pasiekti viršūnę su didžiule šerpų pagalba. Tačiau tai vis tiek reikalauja didelio fizinio pasirengimo, psichologinio stabilumo ir, žinoma, dešimčių tūkstančių dolerių investicijos. Tai niekada nebus „lengvas pasivaikščiojimas“.
Ekologinis poveikis ir dabartinė situacija
Dėl didelio alpinistų srauto per pastaruosius dešimtmečius Everestas susiduria su rimta taršos problema. Kalnų šlaituose kaupiasi atliekos: tušti deguonies balionai, palapinės, maisto pakuotės ir netgi žmonių fekalijos. Dėl žemos temperatūros atliekos neišsiskaido, todėl aplinkosauga tapo vienu didžiausių iššūkių Nepalo ir Kinijos vyriausybėms. Buvo įvestos taisyklės, įpareigojančios kiekvieną alpinistą su savimi parsinešti tam tikrą kiekį šiukšlių, tačiau kova su kalno „užterštumu“ tebėra labai sudėtinga.
Klimato kaita taip pat smarkiai veikia šį regioną. Himalajų ledynai sparčiai tirpsta, o tai ne tik keičia kalno reljefą, padarydama kelius pavojingesnius, bet ir kelia grėsmę apačioje gyvenančioms bendruomenėms, kurios priklauso nuo vandens, gaunamo tirpstant ledynams. Everestas šiandien yra ne tik alpinizmo simbolis, bet ir atviras Žemės klimato pokyčių indikatorius, rodantis, kaip greitai gali keistis pačios atspariausios mūsų planetos vietos.
Nepaisant visų pavojų, ekologinių problemų ir etinių diskusijų, Everestą ir toliau traukia žmones iš viso pasaulio. Jis išlieka galutiniu tikslu tiems, kurie nori išbandyti savo ribas, ir moksline laboratorija tiems, kurie studijuoja Žemės geologiją ar fiziologiją. Šis kalnas išliks savo vietoje dar milijonus metų, stebėdamas, kaip keičiasi žmonija ir kaip mes, nepaisant mūsų silpnumo prieš stichiją, nuolat bandome įminti jo paslaptis ir pasiekti tai, kas atrodo nepasiekiama.
